10.jpg)
MELAGIŲ DIENA
Kiekvienais metais balandžio pirmąją žmonės vieni kitiems gali meluoti iki valios ir pokštus ar juokus krėsti vienas kitam, o tie, kuriems iškrėtė negali dėl to pykti. Tai vyksta ir mūsų pensionate - jau nuo pat ryto tik ir girdisi einant koridoriumi APRILIUS APRILIUS!
IV korpuso III aukšto socialiniai darbuotojai ir gyventojai sugalvojo jog jei pokštauti - tai pokštauti, kad visi girdėtų. Nuėjo į vietinę TV studiją , o kad drąsiau būtų meluot, pakvietė direktoriaus pavaduotoją socialiniams reikalams J.Andrijauskienę ir vyriausią socialinę darbuotoją I.Gimbutienę. Pasirodo kad jos šiai dienai turėjo gerą žinią – visus darbuotojai išleidžiami namo švęsti balandžio pirmosios! O gyventojai pavaduos atostogaujančius darbuotojus ir už tai gaus atlyginimą! Po šitokios žinios nebebuvo kam ir bepokštauti. Visi gyventojai išbėgo kuo geresnių ir gerai apmokamų pareigų užimti, darbuotojai paltų vilktis ir atostogų eit. Tai va kokia keista buvo ta balandžio pirmoji - kam pasipelnymo, kam poilsio, o kam JUOKŲ DIENA .
Verbų sekmadienis –
Ir kadagiai, ir karklai
Žiūri į dangaus mėlynę,
Kaip dulka net be vėjo
Ir lazdyno krūmo pumpurai…
Verba nuplakim tinginį.
Pavasaris, jeigu net akmenį
Po pašalo aukštyn iškėlė!
Išsiskleidė pašventinta gyvybė…
Verbų sekmadienis reiškia širdžių atvėrimo Kristui šventę. Lietuvių kalba verbos pirmą kartą minimos
Bažnyčioje Verbų sekmadienį minimas Kristaus įžengimas į Jaruzalę, aprašytas visose evangelijose – “Žmonės pasiėmę palmių šakų išėjo jo pasitikti, garsiai šaukdami: Osana! Garbė tam kuris ateina Viešpaties vardu! …”
Ne visur Lietuvoje verbos buvo vienodos. Likęs paprotys “Kaziuko” mugėse prekiauti verbomis. Prieš Verbų sekmadienį jomis prekiaujama ir didžiuosiuose prekybos centruose. Tačiau mieliausios visada yra padarytos savo rankomis – jos spinduliuoja ypatinga energetika. Ne taip paprasta rišti verbas.
Floristikos būrelio vadovė M.Ramašauskienė papasakojo savo patirtį, kaip iš anksto ruošiasi,- augina, renka ir skina, džiovina, dažo žolynus. Parodė kelis pavyzdžius kaip rišamos verbos, kurios šį sekmadienį bus šventinamos bažnyčioje, o po to, parėję iš pamaldų, sukirsime namie pasilikusiems sakydami: “Verba plaka, verba plaka. Nuo metų lyg metų. Duok Dieve sveikatų”.
ŽEMĖS DIENA – ŠVENTĖ MUMS IR GAMTAI
Sveikiname drėgną pavasario žemę
Iš sniego ir ledo pakilusią,
Dienovidžio saulėj atšilusią,
Gyvenimo laimei atbundančią,
Laimėjimų viltimis gundančią,
Sveikiname Žemę !!!
Šilutės pensionatas taip pat prisijungia ir palaiko milijonus žmonių neabejingų žemės likimui. Gyventojai labai stengėsi ir daug dirbo, kad ši šventė įvyktų: kūrė darbelius iš buitinių atliekų, rūpinosi ekologija, tvarkė pensionato aplinką, kad mums visiems būtų jauku, o Žemė džiaugtųsi gerais mūsų darbais. Šventės metu buvo skaitomos eilės Žemei, priminta šios idėjos istorija, visi gyventojai buvo kviečiami į viktoriną bei turėjo atlikti didaktines užduotis, kurių metu atsiskleidė gyventojų žinios apie žemėje vykstančius reiškinius, gyvenančius gyvūnus, augančius augalus. Kiekviena gyventojų komanda turėjo po kuratorių, kuris perskaitė užduotis, paaiškino, kai gyventojas ko nesuprato. Komandose vyravo geros emocijos. Aktyviausi komandos nariai buvo apdovanoti už iniciatyvumą.
Žiema dar nenoriai traukiasi, tačiau žaliu pavasario rūbu pasipuošusi Žemė džiugins mus margaspalviais gėlių žiedais, grįžusių paukščių giesmėmis. Belieka tikėtis, kad žmogaus ir gamtos darna, pagarba ir meilė padės apsaugoti mūsų planetą, mūsų ateitį...
Socialinėje grupėje ,,Likimas” buvo suorganizuota parodėlė tema „Bundantis pavasaris“. Čia rankdarbių paroda iš vilnos spindi vaiskiomis spalvomis ir tarsi kvepia bundančiu pavasariu. Sušildyti širdies ir rankų šiluma, teigiantys meilę gamtai grupės gyventojų bei darbuotojų darbai, kuriuose – įvairiausių gėlių kompozicijos, gamtos peizažai bei akiai mieli papuošalai – segės, vėriniai. Malonu ir džiugu, kai iš abstraktaus vilnos gniužulėlio galima nuvelti gražų, praktišką bei ekologišką daiktelį, kuris vėliau džiugina kitus.
H.ZUDERMANAS – TILTAS TARP LIETUVIŠKOS IR VOKIŠKOS KULTŪROS
1980 metais pradėtas remontuoti H.Zudermano namas, esantis Macikuose. Viename iš kambarių buvo įrengtas rašytojo memorialinis kambarys. Kaip rašoma knygoje “Rašytojas ir gimtinė”, ekspoziciją įrengti padėjo pensionato direktorius R. Jovaiša.
H. Zudermanas gimė 1857 m. rugsėjo 30 dieną Macikų kaime. Čia jis gyveno 12 metų. Mokėsi privačioje Verdainės mokykloje, vėliau Elbinge, Tilžėje. Abitūros egzaminus būsimasis rašytojas išlaikė Tilžėje, studijavo Karaliaučiuje ir Berlyne, kur po sunkių, sekinančių metų patyrė literatūrinę sėkmę. Jo kūriniai tapo populiarūs, dažnai vaidinami Berlyno teatre, gerai vertinami kritikų.
H.Zudermanas parašė 20 dramų, 16 romanų ir novelių. Pasaulinę šlovę H. Zudermanui atnešė 1917 metais išleistos “Lietuviškos apysakos”, kurių motyvais ištisus dešimtmečius buvo statomi filmai, ypač Amerikoje. Rašytojas mirė 1928 metais lapkričio 21 dieną.
Taigi, dalyvavę renginyje, sužinojo, kad H. Zudermanas – rašytojas, kuris savo kūriniuose aprašė Pamario krašto lietuvių gyvenimą, jų būdą.
Visą mėnesį Traksėdžių gyvenvietės bendruomenė turėjo galimybę pasidžiaugti unikalių rankdarbių paroda, kurią bibliotekoje surengė Šilutės pensionato užimtumo grupės „Prie židinio“ dalyvės. Parodos lankytojai turėjo galimybę pamatyti badymo technika, siuvinėjimo kryželiu būdu sukurtus darbus.
Į parodos uždarymą grupės vadovė Jolanta Maslauskienė atvyko, lydima keturių grupės dalyvių, darbų autorių. Pabendrauti su autorėmis, dar kartą pasigrožėti paroda atėjo grupė vyresniųjų klasių mokinių.
Kol vyko paroda, bibliotekoje buvo padėta atsiliepimų knyga, kurioje savo įspūdžius rašė bibliotekos lankytojai bei mokyklos darbuotojai.
“RANKŲ ŠILUMĄ JUMS DOVANOJAM”
Tai atsiliepimas žmogaus, stebėjusio Šilutės pensionato užimtumo grupės “Molinukas” kuriančių gyventojų darbų parodą, kuri 2010 m. sausio mėnesį buvo eksponuojama Šilutės vaikų lopšelyje-darželyje “Žvaigždutė”. Ši paroda – tarsi įvairių meninės kūrybos etapų bei naudotų technikų apžvalga. Dalyvavusių devynių autorių kūriniuose tikrai atsispindėjo pilnas džiaugsmo, vaikystės naivumo užpildytas pasaulis. Grupės nariai džiaugiasi, kad jų sukurtais dirbiniais grožisi visi lankytojai.
Grupės vadovė
Beata Vaitelienė
1.normal.jpg)
0.normal.jpg)
KAZIUKO MUGĖ SKELBĖ PAVASARĮ
Prekiautojams rūpėjo kuo gražiau išreklamuoti prekes, kad patrauktų pirkėjo akį, o patys pirkėjai galėjo pasinaudoti proga ir iš anksto apžiūrėti būsimus pirkinius.
Puikios nuotaikos įkvėptas, šventės šeimininkas, gerbiamas pensionato direktorius priminė, jog iš tiesų Kaziukas – tikras išradingumo išbandymas. Linkėjo, jog šių metų kermošius, nežiūrint į stūksantį aplinkui sniegą, skambėtų tik pavasarine gaida, lydima geros nuotaikos, šventinio šurmulio ir žavesio. Kvietė visus nepasididžiuoti, mugėje pašurmuliuoti, pinigines pakratyti, gardžių pyragų, gražių darbelių įsigyti. Ir šventės kulminacija buvo palydėta varduvininkų apdovanojumu, nemokamais madingiausiais Kaziuko mugės aksesuarais – riestainių karoliais.
Ir štai, salėje lyg atgijęs skruzdėlynas, liaudiškųjų amatų mugė sukruto. Skambant gyvai muzikai, prasidėjo tikra “ekonomikos pamoka”. Prekių gausa nustebino kiekvieną apsilankiusį. Rankų darbo gėlės, atvirukai, papuošalai, aksesuarai, nertos servetkos, staltiesės ir patys skaniausi pyragai prie kurių eilės driekėsi. Keramikai, medžio drožėjai, pynėjai amatininkai tikino: “
Visi dalyvavę džiaugėsi puikiais pirkiniais, nes į kiekvieną darbelį sudėta tiek meilės, šilumos ir nuoširdumo, kad papuošti bus galima ne tik namus, bet ir save patį. Visus šiuos linkėjumus užtvirtino graži liaudiška muzika, kuriai tikrai abejingų nebuvo, vieni smagiausiai šoko, kiti puikiausiai į taktą lingavo.
RENGINYS SKIRTAS POETUI KRISTIJONUI DONELAIČIUI
Renginio pradžioje buvo paminėta, kad K.Donelaitis gimė 1714.01.01 Lazdynėlių km. netoli Gumbinės, laisvųjų valstiečių šeimoje, o mirė 1780.02.18 Tolminkiemyje ir yra palaidotas bažnyčioje.
Buvo paminėta, jog literatūrinį darbą K.Donelaitis pradėjo apie 1740-43. Yra išlikusios 6 pasakėčios, spėjama, parašytos ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu. O apie 1765-75 parašė poemą iš keturių dalių apie keturis metų laikus pavadintą „Metai“. K. Donelaičio „Metai“ yra toks lietuvių ir kartu pasaulinės literatūros šedevras, kuris niekados nenustos žavėjęs skaitytojų savo meniškumu, epochos personažų ir jų buities vaizdavimo reljefingumu, iš viso meninės tiesos gilumu ir kartu amžinu aktualumu, nes genialus autorius meniškais vaizdais parodo amžiną gėrio ir blogio kovą, norėdamas pakelti žmogaus dvasią aukštyn – padaryti žmogų geresnį, kilnesnį, tobulesnį ir jo gyvenimą gražesnį ir teisingesnį. Tam pagrindiniam tikslui, autoriaus sumanymu, turi tarnauti ir pati poemos kalba, tokia nuostabiai gyva, paprasta, kartais švelni kaip vėl atkopianti pavasario saulelė, kaip pavasarinio vėjelio dvelkimas, o kartais šiurkšti ir rūsti kaip pasišiaušęs šiaurys.
Renginio metu skaitovai skaitė ištraukas iš poemos „Metai“. Prie skaitovų vėliau prisijungė ir direktoriaus pavaduotoja socialiniams reikalams Jovita Andrijauskienė bei vyriausioji socialinė darbuotoja Irena Gimbutienė.
0.normal.jpg)
Kiekvienais metais, baigiantis žiemai, visoje Lietuvoje švenčiamos Užgavėnės, arba blynų diena. Retas, kuris lieka abejingas šiai šventei. Kaip gi kitaip? Juk baltos žiemužės metu susikaupusi energija liejasi per kraštus ir kyla noras smagiai išsidūkt, taip išblaškant snaudulį ir nusiteikti laukiamam pavasarėliui.
Užgavėnių dieną iš kiekvienų namų pasklinda blynų kvapas, o į gatves ir kiemus - įvairiausių persirengėlių pulkai, kurie, pamiršdami lietuvišką uždarumą ir kuklumą, keliauja nuo durų prie durų reikalaudami iš šeimininkų sočių vaišių ir geros nuotaikos. Pagal tradiciją vyksta Lašininio ir Kanapinio kova, o taip pat sudeginama Morė, tuo simbolizuojant žiemos išvarymą.
Ir štai vasario 16-ąją - Užgavėnių dieną gausus žydukų, čigonų, kitokių keistuolių ir triukšmadarių būrys lydimi Užgavėnių dainų, skardaus ir užkrečiančio juoko bei įvairiausių tarškalų ir barškalų skambesio pasiskleidė po pensionato korpusus, beldėsi į kiekvieną socialinę grupę. Triukšmadarių būta nepėsčių, mokančių ne tik padainuot, bet ir vaišių ar pinigėlių išprašyt, o esant reikalui ir svetima nugvelbt. Bet tuo viskas nesibaigė. Gyventojai galėjo padūkt kartu su persirengėliais, kiekvienas norintis galėjo pašokdinti čigonėlę ar žyduką. Aplankius socialines grupes persirengėliai - triukšmadariai liko patenkinti gyventojų bei darbuotojų dosnumu.
0.normal.jpg)
